Uoskite, mielieji, uoskite - paragauti suspėsite

Virti kopūstai, prakaituotos kojinės, lietaus nuplautas šaligatvis, pomidorai, seni odiniai batai, močiutės sendaikčių skrynia, miško samanos, mėtos, rūkytos dešros, cigarų dėžutė... Kaip mano draugė vadina, vyno ingridientai gali būti patys neįtikinamiausi. Sako, vieno mano labai mėgiamo Australijos gamintojo vyndarys mėgsta pasemti iš kubilo, į kurį supilamos spaustų vynuogių sultys, paragauja ir spjauna atgal į tą patį kubilą. Gaunasi kone Peru populiarus masato.

Taigi iš kur tie fantasmagoriški svaičiojimai apie nebūtus aromatus taurėje? Argi vynas neturėtų elementariai kvepėti... vynuogėmis?

Vynuogynai Cinque Terre Italijoje

Gražiau už kartą aplankytą Borie de Maurel vyndarę Prancūzijos pietuose esančiame Minervois regione apie tai man kol kas niekas nepapasakojo. "Sako, mūsų vynai kvepia gėlėmis. O juk šalia mūsų vynuogynų veši gėlynai. Vynuogės iš jų tą aromatą ir sugeria," - paaiškino ji.

Vyno grožis ima skleistis žymiai anksčiau nei skystis suvilgo gomurį. Esame iš "iki dugno" šalies, kur vartojama greitai ir dideliais kiekiais, pernelyg nesukant galvos, kas padėta palei nosį. O juk mūsų nosis yra žymiai jautresnė nei burnoje esantys receptoriai. Užspausta nosimi mes neatskirtume svogūno nuo obuolio ir kavos nuo arbatos. Pamėginkite. Be abejonės, viliotinis pradedamas žvilgsniu - įvertinant vyno spalvą: rubino, jodo tirpalo, raudonmedžio ar kaip neretai atsitinka su JAV vynais-žvėrimis - Coca Colos. Tačiau, kaip mano jau ne kartą minėta ir dar ne kartą minėsiama Jancis Robinso sako, jei ji galėtų suteikti vieną patarimą vyno naujokui, ji patartų nepamiršti uoslės.

Mano pirmieji bandymai elegantiškai įsukti taurėje vyną buvo gilioje jaunystėje Prahoje, viename iš vyno rūsių. Vyną taurėje švystelėjau taip, kad ir mano paltui kliuvio, ir ant prekystalio padėtam cukrui. Tuomet dar nežinojau, kam vynas taurėje išsukamas. Maniau, dėl grožio. Pasirodo, susidūręs su oru labiau atsiskleidžia, išryškėja jo niuansai. Štai ir šįvakar atsidariusi De Bortoli Heathcote Shiraz (nors išpažįstu, kad vynas, skirtingai nei viskis, vis dėlto yra dviejų ir didesnę kompaniją mėgstantis gėrimas, bet šįvakar kompanijos nebuvo) pusę butelio supyliau į ąsotėlį, kadangi mano dekanteris supelyjo :) (čia pamoka ateičiai). Bet išties funkcija atliekama panaši - priešingai nei kai kurie gali manyti, atidarius butelį, alkoholis iš vyno ne tik neišgaruoja, bet vynas sušvelnėja ir įgauna daugiau elegancijos - kaip sijoną seginti mergina: išryškėja klubai ir visi kiti Dievo duoti privalumai.



Taigi apie kvapus. Pirmas įspūdis apie minėtą Shirazą: ne pernelyg galingas, trešnių aromatas susilieja su maltų pipirų niuansais, tačiau alkoholio kvapas kiek per ryškus. Pilu į ąsotėlį. Pasuku keletą kartų šen bei ten ir įpilu atgal į taurę. Ką tu! Aromatas švelnus, nebėra tiesmukai agresyvaus alkoholio, kaip pyragas sluoksniuojasi kavos, juodo šokolado, kutenantys pipirų niuansai, apjuosti anyžo saldumu.

O dabar siurbtelime. Siūlau vėlgi užmesti akį į jau minėto Gary Vaynerchuko video blogą ir pažiūrėti, kaip jis po visų blah blah blah siurbteli vyno ir jį gargaliuoja labai neestetiškai vis įsiurbdamas oro. Nemanykite, jog čia iš mados, snobizmo ar išsilavinimo stokos. Tiesiog norėdami išspausti daugiau skonio iš vyno nesigėdinkite jo paskalauti - lyg valytumėtės dantis. Vynas turi pakeliauti po burną - liežuvio priekis jautresnis saldumui/sūrumui, šonai - rūgštelei, o giliau jaučiame kartumą. Vidinės skruostų pusės jautrios taninams - tai tie dalykai, kurie sutraukia burną. Geriausia juos perprasti užplikinus stiprios juodos arbatos. Taigi paskalaudami vyną mes leidžiame visiems receptoriams paragauti po truputį ir taip susikuriame bendrą vaizdą apie vyną. Tiesa, jei uosdami mes galime atskirti dešimtis įvairių kvapų (tai priklauso ir nuo gebėjimo juos įvardinti, nors įrodyta, jog tarp vadinamųjų superdegustatorių yra žymiai daugiau moterų nei vyrų), ragaudami mes vis dėlto esame įspraudžiami į saldumo/sūrumo/kartumo/rūgštumo/aštrumo rėmus. Todėl, tai, ką mes jau užuodėme, neretai yra atkartojama ragaujant vyną, taigi uoslė yra išties žymiai svarbesnis instrumentas degustuojant.

Viliuosi, šiuo įrašu padrąsinsiu kitąkart į taurę kliuksint raudonam ar baltam neskubėti jos tuštinti iki dugno. O ką ten užuosite - ar sendaikčių turgų ar trešnes iš močiutės sodo - tai jau jūsų vaizduotės ir gebėjimo įvardinti asociacijas klausimas. Svarbiausia - nesivaržyti. Ir neskubėti.