Giri - bausti negalima pasigailėti

Labai atsiprašau už gana pasyvų rašymą, o tiksliau nerašymą. Šiuo metu adaptuojuosi naujoje aplinkoje, ragauju daug belgiško alaus, apie kurį irgi būtinai brūkštelėsiu, ir negaliu atsistebėti vyno kainomis Olandijoje.

Mąsčiau, gal apie vyną laiks nuo laiko būtų galima rašyti viename iš lietuviškų naujienų portalų, bet, pasirodo, dėdės, kontroliuojantys alkoholio reklamą Lietuvoje, neleidžia vertinant vynus apie juos rašyti teigiamai. Peikti galima, o girti - ne valia. Tai vat nesistebėkite, kad degustacijos mūsuose dažniausiai apsiriboja boratiška metodologija.

Uoskite, mielieji, uoskite - paragauti suspėsite

Virti kopūstai, prakaituotos kojinės, lietaus nuplautas šaligatvis, pomidorai, seni odiniai batai, močiutės sendaikčių skrynia, miško samanos, mėtos, rūkytos dešros, cigarų dėžutė... Kaip mano draugė vadina, vyno ingridientai gali būti patys neįtikinamiausi. Sako, vieno mano labai mėgiamo Australijos gamintojo vyndarys mėgsta pasemti iš kubilo, į kurį supilamos spaustų vynuogių sultys, paragauja ir spjauna atgal į tą patį kubilą. Gaunasi kone Peru populiarus masato.

Taigi iš kur tie fantasmagoriški svaičiojimai apie nebūtus aromatus taurėje? Argi vynas neturėtų elementariai kvepėti... vynuogėmis?

Vynuogynai Cinque Terre Italijoje

Gražiau už kartą aplankytą Borie de Maurel vyndarę Prancūzijos pietuose esančiame Minervois regione apie tai man kol kas niekas nepapasakojo. "Sako, mūsų vynai kvepia gėlėmis. O juk šalia mūsų vynuogynų veši gėlynai. Vynuogės iš jų tą aromatą ir sugeria," - paaiškino ji.

Vyno grožis ima skleistis žymiai anksčiau nei skystis suvilgo gomurį. Esame iš "iki dugno" šalies, kur vartojama greitai ir dideliais kiekiais, pernelyg nesukant galvos, kas padėta palei nosį. O juk mūsų nosis yra žymiai jautresnė nei burnoje esantys receptoriai. Užspausta nosimi mes neatskirtume svogūno nuo obuolio ir kavos nuo arbatos. Pamėginkite. Be abejonės, viliotinis pradedamas žvilgsniu - įvertinant vyno spalvą: rubino, jodo tirpalo, raudonmedžio ar kaip neretai atsitinka su JAV vynais-žvėrimis - Coca Colos. Tačiau, kaip mano jau ne kartą minėta ir dar ne kartą minėsiama Jancis Robinso sako, jei ji galėtų suteikti vieną patarimą vyno naujokui, ji patartų nepamiršti uoslės.

Mano pirmieji bandymai elegantiškai įsukti taurėje vyną buvo gilioje jaunystėje Prahoje, viename iš vyno rūsių. Vyną taurėje švystelėjau taip, kad ir mano paltui kliuvio, ir ant prekystalio padėtam cukrui. Tuomet dar nežinojau, kam vynas taurėje išsukamas. Maniau, dėl grožio. Pasirodo, susidūręs su oru labiau atsiskleidžia, išryškėja jo niuansai. Štai ir šįvakar atsidariusi De Bortoli Heathcote Shiraz (nors išpažįstu, kad vynas, skirtingai nei viskis, vis dėlto yra dviejų ir didesnę kompaniją mėgstantis gėrimas, bet šįvakar kompanijos nebuvo) pusę butelio supyliau į ąsotėlį, kadangi mano dekanteris supelyjo :) (čia pamoka ateičiai). Bet išties funkcija atliekama panaši - priešingai nei kai kurie gali manyti, atidarius butelį, alkoholis iš vyno ne tik neišgaruoja, bet vynas sušvelnėja ir įgauna daugiau elegancijos - kaip sijoną seginti mergina: išryškėja klubai ir visi kiti Dievo duoti privalumai.



Taigi apie kvapus. Pirmas įspūdis apie minėtą Shirazą: ne pernelyg galingas, trešnių aromatas susilieja su maltų pipirų niuansais, tačiau alkoholio kvapas kiek per ryškus. Pilu į ąsotėlį. Pasuku keletą kartų šen bei ten ir įpilu atgal į taurę. Ką tu! Aromatas švelnus, nebėra tiesmukai agresyvaus alkoholio, kaip pyragas sluoksniuojasi kavos, juodo šokolado, kutenantys pipirų niuansai, apjuosti anyžo saldumu.

O dabar siurbtelime. Siūlau vėlgi užmesti akį į jau minėto Gary Vaynerchuko video blogą ir pažiūrėti, kaip jis po visų blah blah blah siurbteli vyno ir jį gargaliuoja labai neestetiškai vis įsiurbdamas oro. Nemanykite, jog čia iš mados, snobizmo ar išsilavinimo stokos. Tiesiog norėdami išspausti daugiau skonio iš vyno nesigėdinkite jo paskalauti - lyg valytumėtės dantis. Vynas turi pakeliauti po burną - liežuvio priekis jautresnis saldumui/sūrumui, šonai - rūgštelei, o giliau jaučiame kartumą. Vidinės skruostų pusės jautrios taninams - tai tie dalykai, kurie sutraukia burną. Geriausia juos perprasti užplikinus stiprios juodos arbatos. Taigi paskalaudami vyną mes leidžiame visiems receptoriams paragauti po truputį ir taip susikuriame bendrą vaizdą apie vyną. Tiesa, jei uosdami mes galime atskirti dešimtis įvairių kvapų (tai priklauso ir nuo gebėjimo juos įvardinti, nors įrodyta, jog tarp vadinamųjų superdegustatorių yra žymiai daugiau moterų nei vyrų), ragaudami mes vis dėlto esame įspraudžiami į saldumo/sūrumo/kartumo/rūgštumo/aštrumo rėmus. Todėl, tai, ką mes jau užuodėme, neretai yra atkartojama ragaujant vyną, taigi uoslė yra išties žymiai svarbesnis instrumentas degustuojant.

Viliuosi, šiuo įrašu padrąsinsiu kitąkart į taurę kliuksint raudonam ar baltam neskubėti jos tuštinti iki dugno. O ką ten užuosite - ar sendaikčių turgų ar trešnes iš močiutės sodo - tai jau jūsų vaizduotės ir gebėjimo įvardinti asociacijas klausimas. Svarbiausia - nesivaržyti. Ir neskubėti.

Patarimai: ką manau apie Conde de Caralt Blanco seco

Komentaruose Artūras manęs paklausė, ar galėčiau pakomentuoti jo žiūrint futbolą siurbčiotą vyną. Sako, norėjo palyginti specialisto nuomonę su neišlavinto skonio receptoriais. Pakamantinėjus Artūras surašė viską, kas buvo ant etiketės.

Conde de Caralt

Blanc de Blancs

Blanco seco

Catalunya

Embotellador Rebesa

2006

Pati šito vyno nesu ragavusi, bet galiu pasakyti tik tiek, kad Katalonija, iš kurios jis yra, daugiau garsėja kaip putojančio vyno šalis. Ir vynuogės jame yra pagrindinės katalonų garsiajame putojančiame vyne Cava naudojamos rūšys Macabeo, Xarel-lo bei Parellada. Kai žinai, jog šito vyno gamintojas yra vienas didžiausių Cava gamintojų Freixenet, peršasi natūrali išvada, jog greičiausiai kas netiko putojančiam vynui, buvo skirta šitam baltajam vynui. Nepyk, Artūrai :) O šiaip aš tokias vynuoges vadinu "vynuogėmis valstietėmis", kadangi jos naudojamos gaminant paprastus, kasdieninius vynus, kuriems siurbčioti nereikia ypatingų progų. Macabeo neturi tiek daug rūgštelės kiek Parellada ir jos dažniausiai yra maišomos, o vynas paprastai yra gaivus ir lengvas. Artūrai, pamėgink tą Naujosios Zelandijos Sauvignon Blanc - turėtų patikti. Rūgštelės bus kiek daugiau, bet ji labai maloni, o vynas turi daugiau kompleksiškumo, galybę agrastų, ką tik nupjautos žolės ir net čili pipirų aromatų.

Vyno odisėjos pradžia - parduotuvėje

Vynuogynas© mano



Derėtų sakyti, kad viskas prasideda vynuogyne, kur neregimoje tyloje šaknys pamažu kantriai skverbiasi per žvyrą ir klintis, perskrodžia kalkamenį ir įveikę skalūną įsisiurbia į akiai nematomus požeminius vandenis. Jie vėliau lyg venomis grublėtu kamienu iš požemių neša gyvybę į pamažu nokstančią kekę. Ši sirpsta glamonėjama rytą pakylančios saulės, lepinasi iš levandų laukų Vakario atnešama gaiva ir atsipučia mėnesienos vėsoje, kol galiausiai šis nenutrūkstantis dangaus, žemės ir požemių ciklas iščiūčiuoja sunokusias uogas.

Nieko panašaus. Mums - pradedantiesiems vartotojams - viskas prasideda parduotuvėje.

Apie Lietuvos tragediją - ištroškusią publiką ištikimai aptarnaujančius načnikus - čia nekalbėsiu. Kai kurie vis dar įsitikinę, jog riboti prekybos alkoholiu laiko Lietuvoje nereikia. Prieš savaitę į mano parduotuvę užsukusi moteris, man atsakius, jog mes užsidarome 22 val., sudejavo: "Ne per anksti?" Pasakiau, kad vyną vartojantys žmonės tokiu metu jau greičiausiai žino, ką siurbčios, o jei mes kaip mūsų vieni konkurentai būtume atsidarę iki 23 val. (kiek atradau, Airijoje parduotuvės darbo dienomis alkoholiu gali prekiauti 10.30-23.30val, penktadieniais bei šeštadieniais valanda ilgiau, o sekmadienį - iki 23 val., teisa, prekybos centrai gali prekiauti ir nuo 7.30 val., bet niekas nedirba pernakt), per tą papildomą valandą apsilankantis kontingentas - supanikavę pirkėjai - daugiausia vis tik pirktų alų ir stipriuosius gerimus, o ne vyną.

Taigi mūsų vyno odisėja prasideda parduotuvėje - nebent laimingo atsitiktinumo dėka esate iš šeimos, kur nuo ankstyvos jaunystės vakarieniaudavote ir vyną gurkšnodavote drauge su tėvais, kurie supranta, kad draudimais saikingo alkoholio vartojimo (ir apskritai nieko) neišugdys. Galima būtų diskutuoti ir apie tai, kodėl alkoholio vartojimo kultūra vyno šalyse - Prancūzijoje, Italijoje ar Ispanijoje - visai kitokia nei, tarkim, Airijoje ar Lietuvoje, bet ne šįkart.

Kol kas nekalbėsiu ir apie specializuotas vyno parduotuves. Čia kaip ir su maistu. Tik paragavus tikro jamón , prosciutto ar metus pabrandinto parmigiano suvoki, kuo jiems nusileidžia lietuiviškos nugarinės, sprandinės ir fermentinis Rokiškio sūris. Skonis - muzikos, knygų, kino ir , be abejonės, maisto bei vyno - išlavinamas. Bet prieš praverdami vynotekų duris užsukime į prekybos centrą - nūdienos lietuvio bažnyčią, kur trečdalis mūsų (lietuvių) kas savaitę praleidžiame po tris valandas (veikiausiai daugiau nei bažnyčioje).

Paskutinįkart lietuviškame prekybos centre (kaip įprasta, užvadintame megalomaniškai) lankiausi prieš mėnesį, kuomet savaitei buvau atvykusi į Lietuvą. Su sese ir svainiu neatsistebėjome lietuviškų prekybos centrų pompastika. Dievaži, kaip kitoje planetoje! Vištos ganos, malūnai sukasi, karpiai plaukioja. Močiutė pro langą Alytaus daugiabutyje mato naują "Maximą". Sako, vakarais labai gražiai lempytės žiba.

Nors dešrų, mėsų ir mišrainių skyriai nepalyginamai įspūdingesni nei vyno, nepasakyčiau, jog lentynose - visiškas badas. Kadarkų, kindzmaraulių bei panašaus plauko gėralų yra, bet pasirinkimas auga. Nesigilindama į priežastis, kadangi jų nežinau, galiu pasakyti, kad Lietuvoje visuomet buvo platus ispaniškų vynų pasirinkimas, nors, tiesa, ne Ispaniją išgarsinusio ir kokybės prasme pastoviausio Rioja regiono, bet pigesnių Valdepenas, Navarra, Penedes. Nueikite kitąkart - paskaitykite etiketes.

Gal reiktų užbėgti už akių ir pasidalinti pastebėjimu, kad bent iš pašnekesių kyla įspūdis, jog Lietuvoje pirkėjai labai didelį dėmesį skiria vyno metams. Manoma, kad jei senesnis, tai geresnis. Visai nebūtinai. Kai kurie vynai turi būti geriami jauni (prancūziškas Beaujolais, dauguma rožinių (rosé) vynų, absoliuti dauguma Sauvignon Blanc, elementarūs, kasdieniai raudoni Côtes du Rhône vynai iš Prancūzijos pietryčių). Be abejonės, nemažai ypač raudonų vynų bėgant metams sušvelnėja, amžius pažaboja taninus (tai tas vyno sausumo pojūtis. Lengviausia jį įvardinti užsiplikinus stiprios juodos arbatos. Jaučiate, kaip sutraukiama burna?). Tačiau jei butelis stovėjo prekybos centre metų metais ir galiausiai iš dulkių sluoksniu padengtos apatinės lentynos buvo pakeltas į akių lygmenį su ženkleliu "Akcija", jis nebūtinai bus geras.

Taigi - kone egzistencinis klausimas: kuris vynas skanesnis? Kurį pirkti?

:)


Berods, Grenache vynuogės Minervois©mano



Savo klientams visuomet sakau, jog visų pirma reiktų savęs paklausti, ką jie patys mėgsta ir kiek norėtų išleisti. Jei einama į svečius, savanaudiškai reiktų sau užduoti klausimą, ar šeimininkai nusimano vynuose, kokį vyną mėgsta ir kokia proga lankomasi (nebent einama pas labai gerus draugus ir norima gurkšnoti ką nors padoresnio).

Sąmoningai jūsų klausiau, kiek išleidžiate vynui. Pasirodo, jog aš vienintelė perku vyną už 40-80 Lt (čia, Dubline, mano perkami vynai Lietuvoje kainuoja tiek pat arba daugiau), pusė jūsų išleidžiate 20-40 Lt, o kiek daugiau nei trečdalis - iki 20 Lt.

Taigi ką už tiek galima nusipirkti prekybos centre?

Visų pirma patarsiu, ko nepirkti:

1. Senų, apdulkėjusių vynų, tūnančių apatinėse lentynose. Nepirkite senesnių nei trejetas metų baltų (nebent žiūrite į prašmatnesnę lentyną) ir 4-5 metų senumo raudonų vynų. Nors ir už 12 litų. Geriau nusipirkite tris butelius "Švyturio".

2. Vynų nestandartiniuose buteliuose. Pamirškite tuos, iš kurių vėliau galėtumėte pasidaryti vazą. Vaza bus greičiausiai geresnė nei juose esantis turinys.



O apie buliukus ant "Torres" vynų aš turiu atskirą nuomonę. Bepigu kabinti buliukus, kai esi vienas didžiausių prekybos ženklų Europos vyno rinkoje. Tiesa, "Torres" vynai nėra blogi, nors Ispanijoje tekainuoja apie 3-4 eurus, tačiau aš esu nemarketinginių vynų šalininkė.



Kadangi visų mūsų skoniai skirtingi - vieniems vis dar patinka saldūs vynai, kiti pamažu suvokia, jog vynas neturi būti sulčių skonio, sunku išrasti teoremą, kuria remdamiesi visuomet pataikysite į dešimtuką. Trumpai galiu pasakyti, kad paprastas būdas pradėti vyno odisėją yra pirmiausia ragauti Naujojo Pasaulio (ne Europos ir ypač ne Prancūzijos, o juolab ne Bordeaux) vynus, kadangi raudonuose vynuose taninai (taip dabar pervadinsime sausumą) yra švelnesni (juos jūs greičiausia vadinate saldesniais), o balti neretai būna tiesmukiškesni (nebent jei renkatės, tarkim, itališką Pinot Grigio - gaiviai paprastą piknikinį vyną).

Pati esu daugiau raudono vyno gerbėja, o jei renkuosi baltą, dažniausiai eksperimentuoju ir perku įdomesnes vynuoges ar netradicinius kraštus (Grecco di Tuffo iš Kampanijos ties Neapoliu, baltus vynus iš Pietų Prancūzijos, ispanišką Albarino, austrišką Gruner Veltliner, kai kuriuos Pietų Afrikos Sauvignon Blanc, ypač iš Elimo regiono). Deja, visi pastarieji dažniausiai kainuoja bent vieną Basanavičių...

Taigi ką aš Lietuvoje siūlau pirkti už Maironį ar už du?

Raudoni:

* Kaip sakiau, ispaniškų vynų asortimentas nėra prastas. Paprastai vynas iš Valdepenas, Penedes regionų yra pigesnis, bet neblogas. Pamėginkite Navarra vynus, smagu, kad Lietuvoje pamažu atsiranda vis daugiau Casa de Ermita vynų iš Ispanijos pietryčiuose esančio Jumillia regiono. Ispaniški vynai turi nemažai gerbėjų, kadangi jie bent ankščiau (ypač Rioja regione) buvo brandinami amerikietiško ąžuolo statinėse, o jose brandintas vynas turi daug vanilės niuansų ir yra minkštesnis. Tiesa, šiuo metu tas saldumas daug kam yra pabodęs ir Ispanijoje kyla kiti žymiai įdomesni regionai, o ir pati Rioja keičia stilių.

* Mano viena mėgiamiausių šalių šiuo metu, kadangi už kainą neretai siūloma pasiutiškai gera kokybė - Argentina. Ši Pietų Amerikos milžinė yra penkta pasaulyje pagal gaminamo vyno kiekį. Argentiną išgarsinusi vynuogė yra Malbec, nors ir kilusi iš Bordeaux Prancūzijoje, ir džiugu, kad Lietuvoje šių vynų pasirinkimas neblogas. Malbecai paprastai yra sodrūs, aromatingi ir veržlūs vynai. Juose dominuoja spaustų trešnių, espresso ir tamsaus šokolado aromatai, o skonis būna intensyvus, neretai prieskoningas ir su raudonų uogų niuansais.

* Argentinos vakarinė kaimynė Čilė pastaraisias metais gauna pylos, kad kartais gamina pernelyg masyvius vynus, o mane kartais gąsdina juose kylantis alkoholio kiekis, tačiau Airijoje Čilės vynai nuolat grumiasi su australiškaisiais už populiariausios šalies titulą, o Didžiojoje Britanijoje populiarumu jie nusileidžia tik nuolat už savo būvį turinčiai kovoti Prancūzijai, labai toleriagiškai savo vyno industrijos ateitį planuojančiai Australijai ir Pietų Afrikai.

Iš dalies sėkmės priežastis yra Čilės monstrai Concha Y Toro (pastarosios pardavimai užpernai siekė beveik pusę milijardo JAV dolerių, o kompanijos vynai pamažu skverbiasi į Lietuvą, tiesa, jei šiaip jie laikomi ne itin brangiais, Lietuvoje, deja, kainuoja apie 30 litų), Carmen ir Errazzuriz. Raudonus Čilės vynus anglakalbiai dažniausiai apibendrina žodžiu smooth - švelnūs, minkšti, greičiausiai čia jų sėkmės paslaptis.

* Gaila, kad australietiški vynai Lietuvoje dažniausiai atsieina bent pusšimtį litų, o ir tie, kuriuos mačiau net specializuotose parduotuvėse, yra nuobodūs ir nuo dabartinių vyno pasaulio tendencijų atsilieka bent penkmečiu, jei ne daugiau. Ir nors kai kuriuos australietiškus vynus dievinu, greičiausiai dažnai apie juos čia rašyti neteks, mat jūs jų tiesiog kol kas negalite įsigyti... Na, bet gal su laiku įvykiai pajudės.

O kaip su baltais vynais?

Pastebėjau, kad daug kas Lietuvoje prioritetą vis dėlto teikia raudonam. Ir ne veltui, kadangi, kaip ir buvo galima spėti, pirmiausia į Lietuvą atkako įvairūs Naujojo pasaulio Chardonnay, kurie neretai yra yra perbrandinti ąžuole, kone saldūs. Greičiausiai čia slypi jų populiarumas. Dar pastebėjau, kad vadinamieji vyno ekspertai Lietuvoje eina iš proto dėl vokiškų Rieslingų. Kaip esu minėjusi, man jie dažniausiai arba per brangūs, arba nuobodūs. Mano geriausias patarimas yra pamėginti Naujosos Zelandijos Sauvignon Blanc - baltojo vyno pasaulio l'enfant terrible, kurį vienas vyno kritikas pakrištijo Sancerre ant steroidų (Sancerre - vynas iš to paties pavadinimo kaimelio Luaros slėnyje Prancūzijoje, garsus savo švariais, elegantiškais Sauvignon Blanc). Netikėtai nudžiugau aptikusi Montana Sauvignon Blanc Žirmūnuose esančiame "Rimi" už, berods, 22 litus.

Tai toks mano trumpas ilgas įvadas. O šiaip, kaip ir mano mylimiausia vyno kritikė Jancis Robinson pataria, mėginkite atskiras vynuoges - Cabernet Sauvignon, Merlot, Syrah, Chardonnay, Sauvignon Blanc, kad užfiksuotumėte, kuo jos skiriasi viena nuo kitos. Uoliems studentams patariu įsigyti mažą užrašų knygelę, kurioje rašytumėte ragautus vynus ir fiksuotumėte jų aromatą bei skonį. Aš taip dariau su nemaišyto salyklo viskiais - single malts. Padėjo nepragerti prisiminimų.

Socialinių medijų someljė Gary Vaynerchuk

Sunku nerašyti, kai tokie dalykai vyksta kibernetiniame eteryje. Imigranto iš Rusijos Gary Vaynerchuko svetainę radau beveik netyčia. 32 m. jaunuolis savo kišenėje turi jau kone pusę tūkstančio degustacijų ir sparčiai kuria savo imperiją . Naujosios media guru Jeffas Jarvis jį vadina interneto Oprah.

Tiesa, mano nuomone, gerokai per daug dėmesio teikiama reitingams - aš jam duočiau tiek, duočiau aną. Nekreipkite dėmesio į reitingus, ypač į Roberto Parkerio, apie kurį čia nuolat aikčiojama. Tiesa, pirmasis vynas, kurio esu ragavusi keletą derlių - D'Arenberg Ironstone Pressings (nė vieno iš D'Arenberg vynų kol kas Lietuvoje nesu aptikusi - kai tik pamatysite, čiupkite kaip mergelę už sijono Joninių naktį (ar bernelį...)- apibūdinamas kiek lėkštokai. Bet pažiūrėkite, kaip jis išburbuliuoja kiekvieno vyno apibūdinimą! Be abejo, labai amerikoniškai. Wow oh wow WOW. Už aistrą berniuką reitinguoju. Pažiūrėkite daugiau laidų. Čia interviu apie tai, kaip jis atrado savo Ameriką.

Kuriame aplinką...

Truputį ne į vyninę temą, bet įdėjau naujo Sigur Ros albumo "Með suð í eyrum við spilum endalaust" (versti galima maždaug "mums zurzenant ausyse mes nenustygdami grojame") ekranėlį. Tiesiog kuriu aplinką, kurioje man ir jums būtų miela būti.

Vietoje įžangos: kodėl blogas apie vyną

Kaip žadėjau, kylu lyg feniksas iš pelenų su nauju projektu. Dauguma skaičiusių mano ankstesnį blogą žino, jog pustrečių metu Dubline dirbu Oddbins vyno parduotuvėje. Kaskart prašnekdama apie vyną lietuviškai užsikertu ieškodama teisingų ir skanių žodžių, kuriais galėčiau perteikti Shirazo gelmę ir svorį,Sauvignon Blanc vynuogių gaivą bei traškumą ar išlaikytą Pinot Noir eleganciją.
Esu diletantė - teturiu Wine and Spirits Educational Trust (WSET) Intermediate Certificate. Buvau pradėjusi mokytis tolesniam - Advanced, bet jį iškeičiau į fotografijos kursą NCAD.

Rugpjūtį darbą baigsiu ir išvažiuosiu mokytis į Olandiją. Kad nepamirščiau, ką sužinojau ir išgėriau, rašysiu blogą.

Iki šiol lietuviškai skaitytiems rašiniams apie vyną lietuviškoje žiniasklaidoje (kad ir, tarkim, "Gurmano gide" ar "Vyno žurnale", kurio Lietuvoje ieškojus kone su žiburiu taip ir nepavyko atrasti - greičiausiai parduodamas tik specializuotose vyno parduotuvėse) turiu pakankamai priekaištų, bet bene daugiausiai pylos nusipelno tie, kurie vyną nuolat pernelyg sakralizuoja, pakylėdami jį iki vidutiniam vartotojui neprieinamo elitinio gurmanų rojaus. Lietuvoje perdėm dažnai rašoma apie ilgaamžius dieviškai skanius Vokietijos Rieslingus - vienu metu Vilniaus Senamiestyje net buvo vien jam skirta parduotuvė atidaryta, kurios dabar neberadau. Gali būti, kad jei Aukščiausiasis su apaštalais, angelais ir mergelėm kartais susiorganizuoja bachanaliją, jie siurbčioja būtent tuos legendinius iki amžinybės išgyvenusius ir jos nusipelniusius Rieslingus. Mano kišenei jie vis dėlto per brangūs. O juk yra vynas antradieniui, kurį gurkšnoji žiūrėdamas filmą, ir vynas Kalėdų stalui.

Maža to, neretai apie vynus lietuviškai rašoma skurdžiai, visiškai neviliojančiai, lyg būtų mėginama nemokšiškai sušokti striptizą, o skaitytojus bandoma pavilioti garsių vyno kritikų vardais, medaliais ir kitokiais blizgučiais. Žinau, kad šiek tiek moku rašyti, bet vis dėlto lietuviškai rašyti apie vyną yra šioks toks iššūkis. Visų pirma, nesame vyno kraštas, todėl esame nepratę apie jį kalbėti. Sakoma, eskimai turi dešimtis, o galbūt net šimtus žodžių, kuriais apibūdina sniegą.

Nesu vyno ekspertė, someljė ar snobiška gurmanė. Bet per trejetą Airijoje praleistų metų bendravau su nemažai vyno industrijoje dirbančių žmonių - tiek gamintojų, tiek jų vadybininkų, tiek pardavėjų. Beje, vyndarį visuomet atskirsi nuo rinkodarininko. O ir vyno parduotuvėse dirbantys entuziastai kaip diena ir naktis skiriasi nuo tų, kurie dirba vien dėl pinigų, kurie, tiesa, dažniausiai yra menki.

"Oddbins" tinklas, kuriame dirbu, Didžiojoje Britanijoje mena jau penktą dešimtį metų ir nors jo aukso era gęsta, dauguma vyno industrijoje D. Britanijoje dirbančių asmenų savo karjerą pradėjo būtent už "Oddbins" prekystalių. Žurnalistai ne kartą šiam tinklui prisipažino meilėje, mat jų parduotuvės garsėjo neįprastais vynais (jie pirmieji į Europą importavo Australijos produkciją), žaisminga rinkodara (ilgą laiką jos vizualiąja puse rūpinosi legendinis karikatūristas Ralphas Steadmanas) ir, anot Jancis Robinson, darbuotojai klientus gerokai lenkė išsilavinimu. Tiesa, neretai jie atrodydavo lyg valkatėlės. Vienas rimčiausių apie viskį, romą bei kitus stipriuosius gėrimus rašančių autorių Dave'as Broomas taipogi karjerą pradėjo ten. "Facebook", kurio iki šiol vis vengiu, net yra grupė, skambanti maždaug taip: "I used to work for Oddbins" (aš dirbau "Oddbins").

Pernai apie pokerį rašęs Andrius Tapinas uždarė savo blogą, kadangi nenorėjo veltis į ilgas diskusijas su Valstybine lošimų priežiūros komisija, šiai nutarus, jog panašus į jo blogą turinys viename naujienų portalų prieštarauja įstatymams. Viliuosi, jog mano blogas nebus palaikytas alkoholio reklama, nes visuomet maniau, jog jį turėtume vartoti atsakingai.

Neseniai būreliui bičiulių vedžiau nemaišyto salyklinio viskio degustaciją. Ragavome Laphroaigh, Cragganmore, Macallan 10 year old bei dar apie dešimt viskių. Pradėjome nuo pasaulyje labiausiai perkamo Glenfiddich. Ne todėl, kad jį mėgčiau, bet norėdama supažindinti su best-selleriu. Paklausiau, ką jiems primena aromatas. "Viskį", - buvo pirmasis atsakymas. Toliau ragavome kitus ir kambaryje medaus, šieno bei džiovintų vaisių kvapą pamažu nurungiant sunkesniems durpių, laužo bei jūros dumblių aromatams susirinkusieji entuziastingai ėmė stebėtis, kad viskiai gali būti tokie skirtingi.

Jei paskaitę mano įrašus sužinosite kažką naujo, galbūt atrasite jums patinkantį baltą vyną, nors iki šiol tegurkšnojote raudoną, suprasite, kad Syrah vynuogės nėra iš Sirijos (kitaip Malbec būtų iš Malbekijos) ir kitą kartą įsipylę neskubėsite ištuštinti taurės, bet akimirką sugaišite stebėdami spalvą, o įsukę vyną taurėje su draugais padiskutuosite, kieno aromatas atsiskleidžia - gervuogių ar trešnių, vadinasi, apie gerą vyną bloginu neblogai.

Mėginsiu rašyti maždaug kartą per savaitę. Jei pažįstate ką nors, kas užsiima panašia veikla, būtinai parašykite. Jei turite klausimų ar patarimų, taipogi praneškite. Lauksiu grįžtant.

lina.zigelyte[eta]gmail.com